Paskelbta: 2018 02 18

Savanoris Laurynas: „Geriausia pagalba vaikui – mano dėmesys“

Daugiau nei trejus metus programoje „Big Brothers Big Sisters“ savanoriaujantis Laurynas Kazarauskas, net dviems berniukams tapo Didžiuoju Draugu. Projektų   vadovu dirbantis 29-erių vyras sako, kad tiek pirmoji draugystė prieš šešerius metus, tiek bendravimas dabar su 12-mečiu paaugliu padėjo jam tapti atviresniam, suprasti, kad geriausia pagalba kitam – nuoširdus dėmesys ir išklausymas. Jo Mažieji Draugai taip pat pasikeitė – labiau pasitiki savimi, jaučiasi drąsesni.

Kas paskatino pirmą kartą ateiti į programą „Big Brothers Big Sisters“? 

Apie programą sužinojau studijuodamas universitete – vieno renginio metu pranešimą skaitė tuometinis TEO vadovas Arūnas Šikšta ir gana netikėtai kalba pasisuko apie „Big Brothers Big Sisters“. Jis taip įdomiai ir įkvepiančiai papasakojo apie savanoriavimą šioje programoje, kad grįžęs namo iškart pradėjau internete ieškoti daugiau informacijos. Sužinojau, kad tai jau daugiau nei 20 metų Paramos vaikams centre veikianti savanoriškos mentorystės programa, kurioje dalyvaudamas savanoris kartą per savaitę mažiausiai dviem valandom susitinka su 7-14 metų vaiku. Vieni vaikai yra išgyvenę tėvų skyrybas ar patyčias, kiti patiria įvairių emocinių sunkumų, tačiau visiems jiems labai reikia patikimo suaugusio žmogaus, su kuriuo galėtų susitikti ir kalbėtis.

Kodėl nusprendėte tapti savanoriu?

Man patiko programos idėja – labai paprasta ir aiški, su tiksliai apibrėžtomis taisyklėmis. Norėjau prisidėti prie šių gražių tikslų ir padėti konkrečiam vaikui.

Nemažai žmonių norėtų padėti vaikams, tapdami jų Didžiaisiais Draugais, tačiau nerimauja, ar sugebės, ar ras laiko mažiausiai metus bendrauti su vaiku. 

Aš taip pat jaučiau nerimą, kaip man pavyks bendrauti su Mažuoju Draugu. Į savanorių mokymus, kurie privalomi prieš pradedant draugystę su vaiku, atėjau turėdamas daug klausimų sau, kitiems ir ypač juos vedančioms psichologėms. Tačiau gauta informacija padėjo sustiprinti tikėjimą savo jėgomis.

Ar savanorių mokymuose sužinojote tik apie bendravimą su vaikais, ar ir kasdienėse situacijose pritaikomų dalykų?

Labai džiaugiausi, kad  mokymų metu gavau visus atsakymus į man ir kitiems grupės nariams kilusius klausimus. Kursų metu atnaujinau žinias apie krizes, charakterių tipus, asmeninį ryšį, aptarėme turbūt visas „nepatogias“ situacijas, kurios tik kilo kursų dalyvių galvose. O visa tai tikrai pritaikoma ir bendraujant su šeimos nariais, draugais, kolegomis. Be to, po mokymų supratau, koks sudėtingas ir painus gali atrodyti pasaulis žiūrint vaiko akimis.

Su pirmuoju savo Mažuoju Draugu draugavote dvejus metus, o po šešerių metų grįžote savanoriauti ir dabar jau metus turite kitą Draugą. Ar nesunku rasti laiko?

Tikrai nesunku rasti laiko vaikui. Juk tai vos dvi valandos per savaitę! Grįžau savanoriauti, nes tikiu šios programos misija, manau, kad ji yra labai reikalinga ir žaviuosi ją vykdančiu Paramos vaikams centro kolektyvu. Džiaugiuosiu turėdamas galimybę ir pats prisidėti prie kilnios „Big Brothers Big Sisters“ programos.

Ką veikiate susitikę su Mažuoju Draugu? Apie ką kalbatės?

Dažniausiai renkamės aktyvias pramogas: važinėjame dviračiais, riedlentėmis, einame į kiną, lankome Vilniaus muziejus. Negalėčiau išskirti konkrečių pokalbių temų. Kalbamės apie viską – pradedant nuo to, ką veikėm praėjusią savaitė, baigiant kaip geriau čiuožti snieglente.

Atrodo, kad tiesiog leidžiate laiką kartu ir užsiimate tuo, kas abiems įdomu. Kaip tokie santykiai keičia vaikus?

Tokio paprasto, bet nuoširdaus bendravimo vaikams labiausiai ir reikia. Kai pradėjome draugauti, berniukai buvo šiek tiek užsidarę, nekalbūs, bet gana greitai radome bendrą kalbą ir laikui bėgant jie tapo atviresni, nuoširdesni, paklausdavo vis „įdomesnių“ klausimų.

Kaip Jūs pats pasikeitėte savanoriaudamas „Big Brothers Big Sisters“ programoje? Kokie momentai labiausiai sujaudino?

Ilgam atmintyje išlieka vaikų pasakojimai apie jų išgyvenimus, patirtis. Bendraudamas tiek su vienu, tiek su kitu Mažuoju Draugu, tapau atviresnis, kai dalinuosi ir priimu informaciją iš pašnekovų. Susitaikiau su mintimi, kad kartais nors ir labai norėtųsi aktyviais veiksmais padėti kitam žmogui, tačiau konkrečioje situacijoje geriausia pagalba yra mano dėmesys ir išklausymas.

Tapti Didžiaisiais Draugais labai kviečiami tiek vaikinai, tiek merginos, nuo 18 metų, nepriklausomai nuo išsilavinimo, šeiminės ar materialinės padėties. Ar, Jūsų nuomone, svarbu, kad kuo daugiau žmonių savanoriautų?

Žinoma, norėtųsi, kad „Big Brothers Big Sisters“ programoje būtų kuo daugiau savanorių, tačiau, nemanau, kad žmonės turėtų tapti Didžiaisiais Draugais, genami „bandos“ instinktų, vien todėl, kad tai „madinga“. Pasiryžimas savanoriauti turėtų ateiti natūraliai ir būti gerai apsvarstytas.

 

IR TU TAPK SAVANORIU – VAIKO DRAUGU. DABAR – GERIAUSIAS LAIKAS REGISTRUOTIS!