Biotechnologijų specialistė Donata apie savanorystę galvojo ilgai – rinkosi ir svarstė, kurioje srityje galėtų labiausiai atsiskleisti. Prieš penkerius metus išgirdusi apie draugės veiklą programoje „Big Brothers Big Sisters“, suprato, kad ir jai bendravimas su mergaite, kuriai labai reikia draugės, būtų puiki patirtis.
Eriką, mėgstančią kurti ir skaityti, į programą atvedė tėvai, nes jai sunkiai sekėsi bendrauti su bendraamžiais ir neturėjo draugų.
Pirmas susitikimas buvo kupinas nerimo, panašumų ieškojimo, tačiau kalbos apie mėgstamus filmus greit „pralaužė ledus“. Nuo to laiko merginos daug vaikščiojo, daug ką nuveikė kartu: tobulinosi kulinarijoje, rengė kūrybines dirbtuves, žiūrėjo filmus, kartu ėjo į bibliotekas ir skaitė, važiuodavo į programos organizuojamas stovyklas, kur galėdavo labiau pažinti viena kitą ir kt.
Kuomet Erika buvo mažesnė, veiklas labiau siūlydavo Donata, tačiau paskutinius dvejus metus ir mergaitė imasi iniciatyvos. Pasak savanorės, dabar „vertingiausias laikas yra kalbantis“. Dideliu iššūkiu pasirenkant veiklas buvo ir jų skirtingas santykis su gyvūnais. Donata šiuo klausimu buvo gerokai atsargesnė, nelaikė jokių naminių gyvūnų, tačiau Erikos meilė jiems visur ir visada (gatvėje, stovyklose) stebino ir padėjo prie jų priartėti, netgi nueiti į kačių kavinę, nuolat pastebėti visus mieste sutiktus šunis ir kates ar dalintis desertais su paukšteliais.
Per bendras veiklas, daugybę skirtingų susitikimų, viena kitos pamatymų įvairiose vietose bei veiklose, per susitarimus (dėl punktualumo, atsakymų parašymo ir pan.) jų draugystė ir augo: atsirado pasitikėjimas drauge, jos tapo artimos. Kaip sako Erika, galiausiai „prilipau prie Donatos, supratau, kad negaliu jos pakeisti, atiduoti“ kitai mergaitei.
Per šiuos metus Erika suaugo, subrendo, jos labiau suartėjo, santykis tapo lygiavertiškesnis, nebėra tokio didelio skirtumo tarp „vaiko“ ir „suaugusiojo“. Kaip sako savanorė, „dabar pati draugystė yra didžiausia vertybė“, iš „Big Brothers Big Sisters“ programos ji gavo pačią didžiausią dovaną – draugystę ir draugę visam gyvenimui. Erikai draugystė su Donata taip pat labai svarbi – ji jaučiasi turinti gerą draugę ir svarsto, kad be jos gyvenimas galėtų būti visai kitoks – gal visai užsisklęstų savo pasaulėly.
Tiek Erika, tiek Donata pritaria, kad ši programa joms davė daug šaunių dalykų. Pasak mergaitės, programa ypatingai gera vaikams, kuriems sunku susirasti draugų, nes čia gauni ne tik Didžiąją Draugę, bet ir turi galimybę susitikti įvairiose veiklose su savo bendraamžiais. Donata teigia, kad nors iš pradžių ši programa jai atrodė kaip didelis iššūkis, tačiau draugystei įsibėgėjus viskas tapo įdomu ir prasminga. Ji džiaugiasi prieš susidraugavimą gautais mokymais, jaučiasi nemažai išmokusi bendrauti su paaugle, pati ieškojo įvairių būdų, kaip jai būti dar geresne drauge. Per visą šį laikotarpį ją taip pat stiprino veiklos su kitais savanoriais: supervizijos, savanorių išvažiuojamieji seminarai – pasak jos, tai buvo „svarbūs akcentai, kurie labai palaiko“. Būtent pokalbiai su kitais savanoriais padėjo labiau suprasti, kodėl ji yra programoje.
