Agnei 27 m. Ji jau trečius metus yra priešmokyklinės klasės mokytoja ir didžiuojasi galėdama savo profesiją sieti su vaikais. Ji mėgsta aktyviai leisti laisvalaikį, eiti į žygius, keliauti, šokti, dalyvauti kultūriniuose renginiuose. Rusnei 14 m. Jos didžiausia aistra – šokis. Kaip ji sako, šokis jai yra viskas: „meilė ir grožis kiekviename judesyje“, jausmas, kad tokiu būdu ji prisideda prie Lietuvos tradicijų išsaugojimo. Kiekvieną savaitę Rusnė labai laukia repeticijų, o dar labiau koncertų. Kolektyvas „Ugnelė“ ir jos vadovė yra tapę antraisiais mergaitės namais. Laisvu laiku po mokslų ir repeticijų ji mėgsta skaityti knygas – labiausiai istorines ar paremtas tikrais faktais, per atostogas atsipalaiduoja ir įgyja jėgų naujiems darbams ir iššūkiams pas senelius kaime laukų ir miškų apsuptyje. Merginos susitiko „Big Brothers Big Sisters“ programoje prieš 3 m., nors, pasak Rusnės, jos „buvo toli, bet anksčiau ar vėliau turėjo susitikti“.
Agnė atėjo į programą, nes norėjo įprasminti savo laiką, prisiminti savo vaikystę bei paauglystę ir, kadangi svajojo sieti savo profesinę ateitį su jaunimu, pasitikrinti, ar ji gali užmegzti santykį su jaunais žmonėmis. Rusnę į programą nukreipė mokyklos psichologė, nes manė, kad jai reikėtų turėti draugę, su kuria galėtų pakalbėti, užmegzti stiprų ryšį. Be to, mergaitei sunkiau sekdavosi bendrauti su už save vyresniais žmonėmis ir norėjosi labiau išmokti tokio bendravimo.
Jos susitiko vasarą. Rusnė prisimena, kad prieš susidraugavimą ir draugystės sutarties pasirašymą ji įėjo į „Paramos vaikams centro“ ofisą ir pamatė merginą su „žuvies uodega“ – ilga supinta kasa, labai panašia į tokią, kaip buvo pati Rusnė susipynusi, kas ją labai nustebino ir pradžiugino. Kitas susitikimas įvyko lyjant senamiestyje, kur jos sėdėjo kavinukėje ir pyko ant šalia sėdinčio vyro, rūkančio elektroninę cigaretę. Rusnės tėtis pamena, kad prieš pirmąjį Rusnės ir jos Didžiosios Draugės susitikimą mergaitė visą vakarą sėdėjo ir rašė klausimus, ko galėtų paklausti Agnės, nes bijojo, kad bus nejauki tyla. Bet iš visų klausimų uždavė tik vieną, kitų net neprireikė, savaime pokalbis vystėsi. Nuo to laiko jos daug visokių veiklų išbandė kartu: ėjo į parkus, kačių kavinėje gamino atvirukus iš sagų, dažė stiklainius, pynė draugystės apyrankes, gamino salotas, kepė pyragus su ledais, žaidė stalo žaidimus, žiūrėjo filmus ir koncertus, dalyvavo įvairiuose „Big Brothers Big Sisters“ programos renginiuose, kartą net vedė kalėdinį kampelį tautine tema. Visi šie susitikimai yra nugulę abiejų bendrame dienoraštyje, kuriame surašyta, kada ką veikė, kaip sekėsi ir pan.
Per šiuos trejus draugystės metus Rusnė pradėjo drąsiau ir labiau argumentuotai reikšti savo nuomonę, tapo lankstesnė, labiau besidominti kitų žmonių požiūriu į t.t. dalykus, išmoko ryžtingiau siekti savų tikslų, drąsinti save, nesustoti pusiaukelėje, įgavo daugiau kantrybės, tolerancijos ir optimizmo. Agnė gi suprato, kad su Rusne gali kalbėtis tomis temomis, kuriomis su niekuo niekada nesidalino – tomis, kurios buvo aktualios paauglystėje ir jas tarsi praleido, prisiminė, jog knygose galima rasti daug atsakymų. Mergaitė visuomet savo draugę padrąsina imtis kokių nors naujų veiklų, pvz., važiuoti riedlente ar paspirtuku.
Rusnė sako, kad jai draugystė su Agne duoda įkvėpimą kažką veikti, kurti ar elementariai gyventi pasineriant į viską pilna galva. Agnės teigimu, draugystė ją moko kantrybės, empatijos, kūrybiškumo, suteikia daug prasmės jausmo. Ji jaučia, kad jos „gyvenimiška patirtis yra vertinga, jog gali ja dalintis su kitu ir padėti jaunam žmogui augti galbūt ne taip išgyvenant ar bent jau žinant, kad yra žmogus, į kurį visuomet galima atsiremti“. Ši draugystė taip pat jai leidžia „nuolat reflektuoti, prisiminti save kaip paauglę ir iš kitos perspektyvos įvertinti savo poelgius, vertybes, mąstymą“. Per ką auga jų draugystė? Rusnės teigimu, draugystę augina „pokalbiai prie arbatos puodelio, susirašinėjimo dienoraštis ir Vilniaus kampelių pažinimas kartu“. Savanorė mano, jog augimas „vyksta tiesiog būnant kartu – kažką veikiant, šnekučiuojantis ar net rašant žinutes“. Ji tiki, jog „svarbiausia yra tai, kad abi žino, kad ši draugystė niekur nedings, kad jos yra pasižadėjusios ją puoselėti, reguliariai (kiek tai leidžia aplinkybės) susitikti. Pastovumas leidžia vienai kita pasitikėti, o pasitikint galima ir slapčiausias sielos kerteles viena kitai atverti“.
Taip Agnė su Rusne ir draugauja. Kartais pasiguosdamos, iš kur rasti laiko ir kodėl para negali turėti 28 val., bet kartu besidžiaugdamos, kad susitiko, kad tokias panašias, turinčias nemažai bendrų požiūrio taškų, pomėgių, jas programoje suvedė, bei rekomenduodamos programą kitiems. Pasak Agnės, „Big Brothers Big Sisters“ yra „profesionaliai parengta programa, kuri suteikia tiek vaikams, tiek savanoriams vertingą patirtį per draugystę, džiugina organizuojamos veiklos Didiesiems ir Mažiesiems Draugams (kartais tik savanoriams) bei visuomet jaučiamas „pulsas“ ir palaikymas iš draugystės koordinatorių“.
IR TU TAPK SAVANORIU – VAIKO DRAUGU. DABAR – GERIAUSIAS LAIKAS REGISTRUOTIS!
