Fizinis smurtas

Tai yra neatsitiktiniai, sąmoningi suaugusių žmonių veiksmai, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos bei vystymosi sutrikimų. Fizinis smurtas gali būti vienkartinis epizodas arba pasikartojantys veiksmai: mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks kitas skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Fizinė trauma gali būti įvairi – nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdijimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo. Fizinė prievarta taip pat pasireiškia „ypatingų“ bausmių taikymu – kankinimais, vaiko uždarymu tamsiose patalpose (sandėliuke, rūsyje, dėžėje), darbo skyrimu ne pagal jo jėgas.

Kaip atpažinti fizinę prievartą patyrusį vaiką?

Esminis klausimas, kurį suaugęs žmogus turėtų sau užduoti, ar šis vaiko sužalojimas galėjo atsirasti atsitiktinai, netyčia susižalojus? Tokie akivaizdūs fiziniai požymiai, kaip mėlynės, nudegimo žymės, patinimai, pabrinkimai, gumbai, nubrozdinimai, nutrynimai, žaizdos, įdrėskimai  ir kiti odos sužeidimai, lūžiai, įvairaus laipsnio užgijimo žaizdos, turėtų sukelti susirūpinimą ir poreikį išsiaiškinti, kas atsitiko. Svarbu suvokti, ar pateiktas vaiko paaiškinimas atitinka sužalojimų turinį, kitaip sakant, ar pasakojimas yra tikėtinas ir atspindi realius įvykius. Ženklai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:

• daugybinės, skirtingų spalvų mėlynės ant vaiko kūno rodo, kad yra kelių skirtingų dienų sumušimai;
• mėlynių forma ar vieta gali nurodyti, kokiu būdu patirtas sužalojimas, koks daiktas buvo naudojamas (pvz., vaikai retai patys susižaloja sėdmenis);
• nėra jokio paaiškinimo, kaip atsirado sužalojimas (pvz., vaikas sako: „Aš nežinau kaip tai atsitiko“);
• paaiškinimas mažai tikėtinas, neatitinka sužalojimo pobūdžio;
• vaikui nėra suteikta reikalinga ar tinkama pagalba, nuvertinama traumos raikšmė ir pasekmės.

Fizinę prievartą patiriantys vaikai yra išmokę, kad juos supantis pasaulis neprognozuojamas ir labai grėsmingas. Suaugę, kurie jais rūpinasi, gali būti pikti, nekantrūs ir dirglūs, depresiški, tolimi. Jie gali labai lengvai, staiga, neprognozuojamai pavirsti žiauriais žmonėmis. Gyvendamas su smurtaujančiais suaugusiais, vaikas suvokia save, kaip nemylimą, „blogą“, netinkamą. Toks pasaulio ir savęs suvokimas ryškiai atsispindi vaiko elgesyje. Požymiai, kad vaikas galėjo patirti smurtą:

• bijo suaugusių žmonių;
• išsigąsta, kai kas nors šalia verkia;
• išsigąsta netikėtų, staigių kito žmogaus judesių;
• išsigąsta netikėtų garsų;
• elgiasi  agresyviai, yra piktas arba atsiribojęs;
• „nieko nejaučia“;
• yra baimingai paklusnus, pasyvus, nerodo iniciatyvos;
• bijo tėvų, nenori eiti namo;
• apsirengęs netinkamais oro sąlygoms drabužiais (pvz., drabužiai ilgomis rankovėmis karštą vasaros dieną gali slėpti mėlynes).