Emocinis smurtas

Tai vaiko kompetencijos ir savęs vertinimo tyčinis griovimas ar žymus trikdymas dėl žeminimo, bausmių, atmetimo, gąsdinimo ir normalių socialinių sąveikų slopinimo.

Emocinė prievarta apjungia tiek veiksmus nukreiptus prieš vaiką, pvz., žodinės agresijos atakos, tiek ir neveikimą vaiko atžvilgiu, pvz., vaiko emocinis atstūmimas, užuojautos ir palaikymo nebuvimas. Kaltinimas, žeminimas, atstūmimas, ignoravimas, nuolatinis neigiamas lyginimas su broliais ar seserimis, nuolatinė rūpesčio vaiko gerove stoka, gąsdinimas, įtraukimas į asocialią veiklą, kankinančios bausmės (pvz., užrakinimas tamsiose patalpose) – tai suaugusių žmonių elgesys, kuris gali sukelti žymius vaiko elgesio ir emocijų sutrikimus. Emocinė prievarta gali pasireikšti atskirai arba būti sudedamoji fizinės ir seksualinės prievartos dalis.

Emociniam smurtui priskiriamas ir nuolatinis vaiko menkinimas, pvz., kartojant „Tu niekam tikęs tinginys, eik užsiimk kuo nors”, „Man bjaurus tavo zyzimas, užsičiaupk”, „Tu esi vienas vargas, kaip aš nuo tavęs pavargau”, „Tu nieko negali gerai padaryti”, „Geriau jau būtum negimęs”. Žodžiai gali būti įvairūs – išsakyti įpykus ar pavargus, atsitiktiniai ar nuolatos kartojami. Jeigu juos sako vaikui svarbus suaugęs, kuriuo jis pasitiki (tėtis, mama, mylima auklėtoja, močiutė, dėdė), jie žeidžia skaudžiau už fizinius kirčius. Jokie kaulai nelūžta, bet emociniai randai lieka ilgam. Pasikartojančios traumos – neprognozuojami pykčio protrūkiai, nuolatiniai nuotaikų svyravimai, emocinis šaltumas ir vaiko emocinių poreikių ignoravimas, gąsdinimas – sudarko vaiko savęs vaizdą ir palieka emocinę negalią visam gyvenimui.

Suaugusių elgesys, emociškai žalojantis vaikus:

atstūmimas – suaugęs nepripažįsta vaiko vertingumo ir jo poreikių teisėtumo, parodo, kad vaikas yra nemylimas ir nepageidaujamas;
izoliavimas – suaugęs atriboja vaiką nuo įvairių socialinių patyrimų, nuo santykių sukūrimo, verčia vaiką tikėti, kad jis yra vienas ir vienišas pasaulyje;
terorizavimas – žodinė agresija, priekaištų srautai, baimės atmosferos sukūrimas, suaugęs pravardžiuoja, žemina, gąsdina vaiką, tyčiojasi, verčia jaustis kaltu, verčia vaiką tikėti, kad pasaulis yra grėsmingas;
ignoravimas – suaugęs nestimuliuoja vaiko emocinio vystymosi ir neatreguoja į vaiko signalus;
socialinis tvirkinimas – suaugęs įtraukia vaiką į neteisėtą veiklą: vagystes, elgetavimą, destrukcinį nusikalstamą elgesį.

Kaip atpažinti emociškai skriaudžiamus vaikus?

Psichologiškai žalojamus vaikus sunku atpažinti, nes emocinė prievarta nepalieka fizinių ženklų ant kūno, jos neigiamas efektas gali pasireikšti tik vėlesniu vaiko vystymosi periodu. Emociškai žalojamam vaikui būdingas elgesys:

kalbos sutrikimas – vaikas mikčioja, sunkiai šneka;
psichosomatiniai skundai – galvos, pilvo skausmai, pykinimas, alpimai;
nevalingas šlapinimasis ir tuštinimasis;
depresija;
destruktyvus ir autodestruktyvus elgesys;
nepasitikėjimas savimi, labai žemas savęs vertinimas;
perdėtas nuolankumas suaugusiajam;
pasyvumas, iniciatyvos stoka;
melavimas;
ne pagal amžių suaugęs arba ne pagal amžių vaikiškas.

Emociškai sutrikę ir psichologiškai skriausti vaikai elgiasi panašiai, tačiau stebint jų tėvų elgesį, galima atskirti sutrikimą nuo žalojimo. Emociškai sutrikusių vaikų tėvai pripažįstą problemos egzistavimą, siekia rasti pagalbą savo vaikui, o tėvai, emociškai skriaudžiantys savo vaikus, neigia problemas, kaltina vaiką, atsisako siūlomos pagalbos, nėra susirūpinę vaiko gerove, nesidomi vaiko pasiekimais. Būdingi elgesio pavyzdžiai:

mama nuolat kaltina ir žemina Indrę (4,2 m.), kai atveda ar pasiima ją iš darželio: „Sakiau nesinešti šito žaislo, niekada neklausai“, „Kaip čia pasidėjai batus?“, „Ar negali pasijudinti, palieku ir išeinu“;
mama nuolat lygina mažają Gretą (2,11 m.) su sese: „Jos sesė tai niekad nekėlė rūpesčių“, „Su mūsų vyresniąja tai jums nebūtų rūpesčių“, „Šita tai tikra rakštis, sesė visai kitokia“;
kiekvieną kartą atėjęs pasiimti Mariaus (5,5 m.) iš darželio, tėtis komentuoja: „Argi tu nesugebi net striukės užsisegti?“, „Atrodai kaip koks kvailys su ta kepure“, „Tai ką tu čia nupiešei?“, „Į ką gi čia panašu, turbūt net pats neatspėtum“, „Štai kaip normalūs vaikai susideda daiktus spintelėje“;
Giedrius (3,5 m.), kuris agresyviai žaidžia darželyje, kasdien yra uždaromas į atskirą kambarį, nes „tokie blogi vaikai turi sėdėti kalėjime ir negali žaisti su kitais vaikais, tokie blogi vaikai bus atiduoti policininkui ir daugiau niekada nepamatys mamos“;
Mama vertina Godą (8 m.) kaip blogio įsikūnijimą: „Šitą tai turbūt dievas man kaip bausmę atsiuntė“, „Visai kaip tėvas – skirta tik mane kankinti“;
Miglė (7 m.) atsisako valgyti meduolius, nes „ji bus stora ir mama jos nemylės“;
auklėtojai pradėjus pasakoti, kaip Povilui (10 m.) sekėsi pamokėlėse, mama skubomis: „Ai, vėl turbūt nieko neveikė, tikrai neturiu kada šiandien šnekėti“.