Emocinė prievarta – toks nuolatinis suaugusių, tai yra tėvų/globėjų ir kitų ugdančių vaiką asmenų nuolatinis bendravimas su vaiku, kuris sukelia vaikui ilgalaikius neigiamus emocinės būklės ir savivertės  pasikeitimus. Emocine prievarta vadiname tiek suaugusių veiksmus, nukreiptus į vaiką, pvz., žodinės agresijos atakos, tiek ir neveikimą, pvz., tėvai emociškai atstumia vaiką, neparodo užuojautos ar palaikymo.

 

Literatūroje paprastai naudojami terminai “emocinė prievarta”, “emocinė nepriežiūra”, “emocinis smurtas”,  psichologinė prievarta”, “psichologinis smurtas”. Emocinę prievartą gali taikyti ne tik tėvai ar globėjai, bet ir kiti vaiką ugdantys ar mokantys, su vaiku pastoviai susiję asmenys.

 

Emocinę prievartą arba nepriežiūrą įrodo konkretūs, pastoviai pasikartojantys suaugusių auklėjimo ir elgesio su vaikais modeliai, kuriuos galima pastebėti suaugusiam bendraujant su vaiku arba atsispindinčius vaiko elgesyje, žaidimuose, laikysenoje ir savijautos pasikeitimuose.

 

Emocinės prievartos rūšys (išskirta pagal suaugusių elgesio su vaiku pobūdį):

 

1.     Nuolatinė neigiama suaugusių nuostata į vaiką.

Tėvai ar kiti vaikui įtaką darantys suaugę vaiką kaip asmenį kaltina, kritikuoja, žemina, atstumia, nes yra įsitikinę, kad vaikas nusipelnė tokios nuostatos. Suaugę vaikui perduoda žinią,  kad ką vaikas  bedarytų, jis yra  blogas, kaltas, nevykęs.

 

2.     Tėvų lūkesčiai ir reikalavimai neatitinka vaiko amžiaus ir brandos.

Tėvai ir kiti suaugę iškelia vaikams per didelius arba per mažus jų amžiaus ir brandos neatitinkančius reikalavimus. Tėvai reikalauja, kad vaikas, kuris dar negali to padaryti,  mokėtų įvertinti grėsmingas arba sudėtingas situacijas, kad atsakytų už aplinkybes, kurioms neturi įtakos, pavyzdžiui, sugebėtų prižiūrėti mažesnius brolius ir seseris, apsaugotų juos nuo pavojų, suteiktų pagalbą. Arba tėvai perdėtai globoja vaiką, neleisdami vystytis vaiko savarankiškumui.

 

3.     Tėvai perdėtai riboja vaiką ir draudžia bendrauti su kitais arba iškraipo vaiko socialinę adaptaciją.

Tėvai nepadeda arba nesukuria galimybių vaikui ugdyti bendravimo ir pažintinius gebėjimus: neišleidžia į užsiėmimus, būrelius, treniruotes, nepagrįstai draudžia bendrauti su bendraamžiais. Kai kurie  tėvai įtraukia vaiką į antisocialią veiklą – alkoholio vartojimą, vagystes ir kitas antisocialias veiklas.

 

4.     Tėvai neapsaugo vaiko nuo traumuojančio patyrimo ir vaikas tampa smurto liudininku.

Vaikas pasilieka vienas traumuojančiose situacijose, ypač tėvų tarpusavio smurto arba patyčių prieš vaiką atvejais.

 

5.     Tėvai nepripažįsta vaiko individualumo ir psichologinių ribų.

Tėvai naudoja vaikus savo psichologiniams poreikiams tenkinti, neatskiria savo lūkesčių nuo vaiko galimybių ir poreikių, neigia unikalias vaiko temperamento ir charakterio savybes. Tėvai atkakliai siekia  uždarą ir drovų, vaiką padaryti drąsiu, atviru, komunikabiliu arba verčia profesionaliai sportuoti nors vaikas turi dailės gebėjimų ir jaučiasi nerangus sporte.

 

Emociškai žalojamam vaikui gali būti būdinga:

  • atsiradę kalbos sutrikimas – vaikas mikčioja, sunkiai šneka;
  • psichosomatiniai skundai – galvos, pilvo skausmai, pykinimas, alpimai;
  • nevalingas šlapinamasis ir tuštinimasis;
  • depresija, baimingumas;
  • destruktyvus ir autodestruktyvus vaiko elgesys;
  • vaikas  nepasitiki savimi, save vertina labai prastai, linkęs izoliuotis;
  • vaikas tampa perdėtai nuolankus suaugusiam;
  • vaikas tampa pasyvus, neturi iniciatyvos;
  • vaikas pradeda meluoti;
  • vaikas atrodo ne pagal amžių psichologiškai suaugęs arba vaikiškas.

 

Kaip atskirti  auklėjimo problemas nuo suaugusių emocinės prievartos prieš vaikus

 

Iš visų prievartos rūšių sunkiausia yra nustatyti emocinę prievartą. Psichologiškai žalojamus vaikus sunku atpažinti, nes emocinė prievarta nepalieka fizinių ženklų, jos neigiamas efektas gali pasireikšti ir vėlesniame vaiko vystymosi periode, įtakoti vaiko asmenybės formavimąsi.

Atskirti, kur pasireiškia netinkamas vaikų auklėjimas – kritikavimas, reikalavimai, perdėtos baimės dėl vaiko saugumo ir t.t., o kur prasideda emocinė prievarta, nėra paprasta. Emocinis vaiką žalojantis elgesys vertinamas tada, kai nuolatinis vaiko emocinių poreikių netenkinimas ir jo savijautos bloginimas tampa auklėjimo stiliumi ir pastoviu suaugusių elgesio su vaiku modeliu. Tokie vaikai pastoviai kaltinami dėl tėvų/ globėjų ar mokytojų nesėkmių, ligų, savižudybių, skyrybų, dėl to kad jie panašūs į kitą sutuoktinį – “blogą tėvą/mamą” arba į kitus suaugusiems nepatinkančius asmenis.

Kitokios kilmės sutrikimų turintys vaikai ir emociškai skriaudžiami vaikai elgiasi panašiai ir gali turėti panašių požymių. Tačiau stebint jų tėvų ar kitų suaugusių elgesį, galima atskirti kas paveikė vaiko savijautą ir elgesį. Kitokios kilmės sutrikimų turinčių vaikų tėvai pripažįstą problemos egzistavimą, pastebi , kad vaikas jaučiasi blogai, siekia rasti pagalbą savo vaikui.  Tuo tarpu tėvai, emociškai skriaudžiantys savo vaikus, neigia problemą, neigia savo elgesio įtaką vaiko savijautai, kaltina vaiką, atsisako siūlomos pagalbos, nėra susirūpinę vaiko gerove, nesidomi vaiko pasiekimais, nebendradarbiauja su specialistais.

 

Ką daryti siekiant sumažinti emocinę prievartą prieš vaikus

Pirmiausia reikia šviesti visuomenę apie emocinės prievartos santykiuose reiškinį, požymius ir pasekmes vaikams, skatinti ieškoti sprendimų.

 

Mokyti suaugusius tėvystės įgūdžių.

 

Suteikti šeimai deramą pagalbą, kai suaugusių emocinis smurtas prieš vaikus  yra suaugusių socialinių problemų arba užsitęsusios prastos fizinės ar psichologinės būsenos pasekmė.

 

© Paramos vaikams centras, 2017